Pasak profesoriaus Vlado Rajecko vienas iš žodinių dėstymo metodų yra pasakojimas. Pasakojimas – tai dėstymo metodas, kuriuo, naudojant įvairias mokymo priemones, gyvai ir vaizdingai pateikiama faktinė medžiaga. Jį taikant, pirmiausia siekiama paveikti mokinių emocinę sferą – sužadinti atitinkamus jausmus, sukurti deramą emocinę nuotaiką, sukelti norimus išgyvenimus.

Visų pirmą reikėtų pasakyti, jog pasakojimo metodas tinka pilietinio ugdymo pamokoms. Mokytojas gali naudoti šį metodą tada, kai nori paaiškinti problemų ir klausimų, susijusių su pilietiškumu, atsiradimo istoriją ar kitą medžiagą. Paprastai pasakojant išryškinamos svarbiausios vietos intonacijos, gestų, mimikos pagalba. Pasakojimas skatina mokinį fantazuoti, mąstyti, suvokti tai, apie ką kalbama.

Taikant pasakojimo metodą, būtina atsižvelgti į šiuos etapus:

* Pradžioje moksleiviai turi būti paruošti pasakojimui. Tai gali būti pasiekta pasakojimo plano paskelbimu, tam tikrų įdomiai suformuluotų užduočių pateikimu.
* Pats pasakojimas neturi būti monotoniškas, mokytojas turėtų kuo vaizdingiau parodyti tai, apie ką kalbama mimikos, gestų ir intonacijos pagalba, vaizdinių priemonių panaudojimu. Sveikintina pateikti klausimus moksleiviams.
* Pasakojimo pabaigoje mokytojas turėtų paklausti ir moksleivių nuomonės bei paskatinti juos užduoti kuo daugiau klausimų, susijusių su pasakojimo tema.
* Paskui mokytojas turi pateikti savo vertinimą ir atsakyti į moksleivių klausimus.
* Paskutiniame etape mokytojas turėtų patikrinti, ar gerai moksleiviai suprato ir įsiminė mokytojo pateiktą istoriją, pasakojimą, medžiagą.

Sekantis metodas pasak Rajecko būtų aiškinimas. Šis žodinio dėstymo metodo tikslas yra formuoti sąvokas, dėsnius, taisykles, instruktuoti mokinius.

Šį metodą galima taikyti norint išaiškinti tam tikrą teorinę medžiagą, sąvokas ir dėsnius. Metodas grindžiamas loginiu mąstymu, sąvokų hierarchija ir eiliškumu, pavyzdžiais. Mokytojas aiškindamas naują medžiagą turėtų klausinėti moksleivių, ar gerai jie suprato tam tikrą teorijos dalį, ar jiems kyla klausimų dėstoma tema. Ne menką vietą aiškinime užima pavyzdžiai ir užduotys. Jų pagalba vaizdingiau ir naudingiau paaiškinamas vienas ar kitas teorijos objektas. Be to mokytojas, pateikdamas pavyzdžių bei užduočių, gali kontroliuoti temos supratimo lygį, įtvirtinti įgytas žinias, lavinti įgūdžius.

Paskaita yra struktūrizuota ir organizuota tam tikros temos informacijos perteikimo forma. Nors tai yra greitas reikalingos informacijos perteikimo būdas, tačiau jei jos labai ilgos ir neįtraukia klausytojų, prarandama išmokimo galimybė.  Šį metodą taikyti reikėtų tada, kai norima pateikti didelį kiekį informacijos. Čia pirmą vietą užima mokytojo vaidmuo, moksleiviai gali tik kartkartėmis užduoti klausimus ar sudalyvauti pokalbyje.

Pilietiškumo ugdyme paskaita yra naudinga tada, kai būtina paaiškinti daugiau, nei parašyta vadovėlyje viena ar kita svarbia, plačia ir turinčia kelias teorijas ar pozicijas tema. Taip pat paskaitos metodas gali būti panaudojamas norint apibendrinti išnagrinėtą medžiagą. Paskaitos efektyvumas padvigubėja kai aiškinami dalykai iliustruojami technologijų pagalba (rašymo lenta, skaidrių projektorius, televizorius, vaizdo grotuvas ir t.t.).

Pranešimo metodas svarbus ne tik aiškinant tam tikrą medžiagos dalį, bet ir mokinantis savarankiškai. Tiksliau yra leisti moksleiviams patiems rengti pranešimus. Visų pirmą jie patys daugiau išmoks kai ruošis atsakinėti, visų antrą bendraklasiai bus labiau sudominti tema, kai ją pristatinės toks pat mokinys. Pranešime turi būti atsakoma į keturis klausimus: Kas? Kur? Kada? Kaip? Pranešime būtina įžanga, kurioje glaustai išdėstoma pagrindinė pranešimo mintis. Toliau ši mintis paaiškinama, išplečiama. Visa pagrindine informacija turi būti surašoma pranešimo pradžioje, papildoma – pabaigoje. Jeigu pranešime dėstoma daugiau nei viena tema, jo pradžioje išdėstoma aktualiausia tema. Tačiau visos temos privalo būti susijusios, jas turi jungti viena pagrindinė mintis.

Kad pateikiama informacija sudomintų tikslinę auditoriją, galima pateikti konkrečių pavyzdžių bei citatų. Pats pranešimas turėtų būti rašomas paprasta ir suprantama kalba. Reikėtų vengti tarptautinių žodžių ar santrumpų, nes ne visi skaitytojai juos supranta. Sakiniai turėtų būti kuo trumpesni. Tokia informacija geriau įsimenama.