Siekiant įsivardinti kas yra NVO, jos funkcijos bei padėtis visuomenėje, visų pirma reikia apsibrėžti pilietinę visuomenę. Šis terminas kaip sociologinė sąvoka naudojamas dviem atvejais: „pirmuoju – tam tikro tipo politinėje sociologijoje instituciniu ar organizaciniu lygiu; antruoju – kaip reiškinys vertybių ir nuostatų srityje“.
Pilietinės visuomenės koncepcija įvairių autorių interpretuojama įvairiai. Pilietinė visuomenė – tai komplektas įvairių nevyriausybinių institucijų, kurios yra pakankamai stiprios sudaryti pusiausvyrą valstybėje bei sukliudyti valstybei kontroliuoti (dominuoti) ir skaldyti visuomenę. Šiuo požiūriu, pilietinė visuomenė – kaip tam tikras konsensusas tarp valdžios galių ir visuomenės gerovės.
L.Cohen ir A.Arato siūlo labiau detalizuotą apibrėžimą, į kurį įeina socialinės sąveikos tarp ekonomikos ir valstybės sferų, įvairios asociacijos, ypač savanoriškos, socialiniai judėjimai ir viešo bendravimo formos. Moderni pilietinė visuomenė kuriama per savanorišką susibūrimą ir savanorišką mobilizaciją. Ji yra įtvirtinta ir apibrėžta įstatymų.
J.Habermas pabrėžia bendravimo ryšius tarp pilietinės visuomenės, viešosios sferos ir valstybės: pilietinė visuomenė yra sudaryta iš daugiau ar mažiau spontaniškai susikūrusių asociacijų, organizacijų ir judėjimų, kurie, atsižvelgiant į socialinių problemų ir privačios gyvenimo sferos santykį, iškelia įvairias problemas į viešumą, siekdama jas išspręsti. Pilietinės visuomenės pagrindas – asociacijų tinklas, kuris institucionalizuoja problemų sprendimo diskursą, paremtą organizuotos viešosios sferos tinklo bendrais interesais.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje postkomunistinių šalių, pilietinė visuomenė dažnai suvokiama kaip vieninga, kovojanti už bendrą gerovę, sugebėjusi pasipriešinti totalitarizmui. Tačiau tai tik istoriškai susiklostęs požiūris. A.Poviliūnas skyriuje „Pilietinė visuomenė“ išskiria dvi pilietinės visuomenės sampratas:
- Pirmoji remiasi visuomenės patriotizmu, jos kova už bendrą viešą gėrį, tradicinėmis institucijomis (Bažnyčia). Šis apibrėžimas, galima teigti, kyla iš istoriškai susiklosčiusios Lietuvos visuomenės sampratos: vieningos, aktyvios, kovingos, nepalaužiamos.
- Antroji – modernios pilietinės visuomenės samprata, siejama su individualiais piliečių interesais, laisve, pasirinkimu. Šia prasme, svarbus ne bendras visuomenės gėris, o individualūs interesai, kuriuos gali užtikrinti ne tik valstybė, bet ir laisva rinka.
Pilietinę visuomenę sudaro labai įvairios politinės valdžios institucijoms nepriklausančios organizacijos ir neformalūs susivienijimai. Tai ir profesinės sąjungos, autonomiški universitetai, religinės bendruomenės ir kaimų bei miestelių bendruomenės ir neformalūs žmonių susivienijimai.
Savo darbe pilietinės visuomenės sąvoką susiaurinsiu ir naudosiu kaip sinonimą nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) apibrėžti remiantis tuo, kad „teisiniuose dokumentuose, organizacijų analizėje ir administravimo praktikoje pilietinė visuomenė apibrėžiama kaip nevyriausybinių (visuomeninių) organizacijų ir nepolitinių santykių visuma, padedanti piliečiams tenkinti savo interesus, dalyvauti visuomenės valdyme ir kontroliuoti valstybę“. Lietuvos teisiniuose aktuose nevyriausybinės organizacijos apibrėžiamos taip:
- NVO – tai organizacijos, kurios iš esmės yra savanoriškos savavaldės ir dėl to negali būti pavaldžios valdžios institucijoms. Joms apibūdinti vidaus įstatymuose gali būti naudojami skirtingi terminai. Tai gali būti asociacijos, labdaros organizacijos, fondai, nepelno organizacijos, sąjungos. Jos neapima organizacijų, veikiančių kaip politinės partijos.
- NVO priklauso organizacijos, kurias įsteigia individualūs asmenys (fiziniai arba juridiniai) arba tokių asmenų grupės. Pagal sudėtį ir veiklos sritį jos gali būti nacionalinės arba tarptautinės.
- NVO neturi tikslo gauti pelną. Jos neskirsto iš savo veiklos gauto pelno savo nariams ar steigėjams, bet naudoja jį organizacijos tikslams įgyvendinti, t.y. jos iš esmės yra pelno nesiekiančios.
Pilietinės visuomenės organizacijos (kitaip dar vadinamos nepelno organizacijos) turi išpildyti šias sąlygas: nepriklausomumo (jos turi būti nepriklausomos nuo valstybinių, politinių institucijų), savanoriškumo (dalyvavimas jose turi būti paremtas laisvu apsisprendimu), privatumo (jei valstybinis sektorius atstovauja viešąją sferą, tai šios organizacijos yra priskiriamos privačios sferos atstovėms), savivaldos ir autonomijos. Kitaip tariant, nevyriausybinės organizacijos kaip pilietinės visuomenės atstovės gali egzistuoti tik demokratinio rėžimo sąlygomis, kur individai gali laisvai reikšti savo nuomonę, burtis į valstybės nekontroliuojamas organizacijas atitinkančias jų interesus ir poreikius.
Visuomeninėms organizacijoms kaip pilietinės visuomenės pagrindui, sudarančiam atsvarą politinei valdžiai demokratinėje valstybėje, priskiriamos šios funkcijos:
- Konsultacija: teikiama kaip ekspertų, dirbančių konkrečioje srityje su konkrečia apibrėžta socialine problema; visuomenės interesų bei aktualių visuomeninių problemų pagrindu; projektų pasiūlymai.
- Dalyvavimas priimant sprendimus, organizuojant trišales ekspertų grupes, įtraukiančias visų trijų valstybės sektorių atstovus (NVO kaip pilietinės visuomenės, politinės valdžios ir verslo), kurios diskutuoja aktualiais visuomeniniais klausimais, ar net teikia pasiūlymus kuriant konkrečias politikos strategijas.
- Dalyvavimas įgyvendinant sprendimus. Organizacijos dirba konkrečiuose srityse su konkrečiomis problemomis, jas sprendžia atsižvelgiant į valdžios politinės strategijas tose srityse.
Apibendrinant galima teigti, kad nevyriausybinės organizacijos kaip pilietinės visuomenės pagrindas gali gyvuoti tik demokratijos sąlygomis, kur yra užtikrinta žodžio laisvė bei sudaromos sąlygos trijų valstybės sektorių išsiskyrimui: politinės valdžios, verslo ir NVO.
NVO tipai ir jų veiklos principai detaliau apibrėžiami I.Matonytės ir A.Zdanevičiaus atliktoje studijoje „Pilietinės visuomenės problemos. Atvejo studija: Kauno regiono nevyriausybinės organizacijos“.